Lazdijų rajono garbės piliečiai
Lengvai suprantama kalba

Select your language

Birutė Vanagienė
B. Vanagienė gimė 1936 metais sausio 15 dieną, Teizų seniūnijoje Barčių kaime. Tėvai ūkininkai, turėję 15 ha žemės. Pokario tremtys nepaliko nuošalyje ir jų šeimos, todėl teko slapstytis Panevėžio ir Klaipėdos miestuose. Klaipėdoje B. Vanagienė baigė K. Donelaičio vidurinę mokyklą (1956 m.), 1956–1958 m. mokėsi ir baigė Vilniaus kultūros-švietimo technikumą. 1960–1965 m. studijavo Vilniaus universitete lietuvių kalbą ir literatūrą. Įgijusi aukštojo mokslo diplomą, dirbo Lazdijų rajono bibliotekos vedėja, vėliau – 1964–1966 m. Kultūros skyriaus vedėja, 1967–1969 m. Lazdijų vidurinės mokyklos direktoriaus pavaduotoja, 1969–1980 m. direktore, 1980–1990 m. šios mokyklos mokytoja. 1990–1992 m. B. Vanagienė išrenkama rajono savivaldybės tarybos pirmininko pavaduotoja.Nuo 1992 m. - Lazdijų Kultūros, švietimo ir istorijos muziejaus vadovė. Šiuo metu - pensininkė. B. Vanagienė įkūrė S. Nėries, M. Gustaičio bei Kultūros, švietimo ir istorijos muziejus. Už surinktus faktus apie S. Nėrį Respublikinėje kraštotyros darbų parodoje laimėjo II vietą (1979), už surinktą ir apibendrintą medžiagą apie Dzūkijos švietėją M. Gustaitį jai suteiktas Garbės kraštotyrininkės vardas (1995). Skaitė daug pranešimų, spausdino straipsnių apie S. Nėrį, M. Gustaitį bei „Žiburio“ gimnazijos iškilias asmenybes, rajonui nusipelniusius žmones ir kt.
Nuo 1980 m. B. Vanagienė vadovauja Lazdijų humoro grupei „Dzyvų dzyvai“. Grupė – daugkartinė respublikinių humoro švenčių laureatė, koncertuojanti įvairiuose Lietuvos miestuose ir miesteliuose, Punske ir kt. B. Vanagienė pati kuria, rašo ir režisuoja scenarijus „Dzyvų dzyvams“ bei kitiems renginiams ar šventėms. Domisi Dzūkijos etnokultūra, renka dainas, pasakojimus, užrašo įžymių rajono tautodailininkų, amatų ir folkloro žinovų prisiminimus. Kartu su mokytoju Visvaldu Masėnu parašė knygą apie mūsų rajono senuosius amatininkus (2002 m.). Birutei Vanagienei Lazdijų rajono garbės piliečio vardas suteiktas 2002-10-12 Lazdijų rajono savivaldybės tarybos sprendimu Nr. 685.

Birutė Vanagienė mirė 2022 m. liepos 21 d.

Sigitas Zigmas Geda
Sigitas Geda – poetas, vertėjas, dramaturgas, eseistas. Jo nuopelnai lietuvių literatūrai įvertinti Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino IV laipsnio ordinu, Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija, ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Didžiuoju kryžiumi, Literatūrine „Varpų“ premija bei daugeliu kitų.
S. Geda gimė 1943 m. vasario 4 d. Paterų kaime, Lazdijų apskrityje. 1961 metais baigė Veisiejų vidurinę mokyklą. 1961–1966 m. studijavo Vilniaus universitete, Istorijos ir filologijos fakultete (lituanistikos spec.) 1967–1976 m. dirbo žurnalo „Mūsų gamta“ redakcijoje. 1988 – 1990 m. – Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, Lietuvos Seimo narys. 1988–1991 m. – Lietuvos rašytojų sąjungos sekretorius, nuo 1992 m. – laikraščio „Šiaurės Atėnai“ literatūros skyriaus redaktorius.
Eilėraščius pradėjo spausdinti nuo 1959 m. Parašė apie 30 knygų vaikams ir suaugusiems. Straipsnių apie literatūrą, dailę, teatrą autorius. Kūrybos sritys – poezija, vertimai (iš 10 kalbų), publicistika, pjesės ir kino scenarijai, operų libretai.
Svarbiausios knygos: „Pėdos“ (1966), „Strazdas“ (1967), „26 rudens ir vasaros giesmės“ (1972), „Mėnulio žiedai“ (1977), „Songs of Autumn“ (anglų k., 1979), „Žydinti slyva Saigyno ežere“ (1981), „Varnėnas po mėnuliu“ (1984). Parašė libretą K. Antanėlio roko operai „Meilė ir mirtis Veronoje“ (1984). „Mamutų tėvynė“ (1985), „Baltoji varnelė“ (1985), „Žaliojo gintaro vėriniai“ (1988), „Ežys ir Grigo ratai“ (1989), „Septynių vasarų giesmė“ (1991), „Mammutenes Fedreland“ (norvegų k., 1991), „Babilono atstatymas“ (1994), „Jotvingių mišios“ (1997), „Gedichte“ (vokiečių k., 1997), „Gedimino valstybės fragmentas“ (1997), „Man gražiausias klebonas – varnėnas“ (1998), „Skrynelė dvasioms pagauti“ (1998), „Valkataujantis katinas“ (1999), „Žydintys lubinai piliakalnių fone“ (1999)(https://lt.wikipedia.org/wiki/Gabriel%C4%97s_Petkevi%C4%8Dait%C4%97s-Bit%C4%97s_premija). „Sokratas kalbasi su vėju“ (2001), „Siužetą siūlau nušauti“ (2002), „Žiemos biopsija / Biopsy of winter“ (2002), „Po aštuoniolikos metų: atsisveikinimas su Jabaniškėmis“ ( 2003), „Žiemos biopsija“ (2002), „Adolėlio kalendoriai“ (2003), „Strazdelio dainos“ (2005), „Pelytė Sidabrytė“ (2004), „Testamentas mažai mergaitei: kai kas mažiems, kai kas ir…“ (2006), „Poezija“ (2006), „Aukso karietaitė“ (2006), „Miegantis Teodendronas“ (2006), „Siuita Virginijai“ (2009), „Freskos. Eilėraščiai ir poemos“ ( 2012).
S. Gedos poezija versta į latvių, švedų, suomių, norvegų, danų, vokiečių, lenkų, rusų, prancūzų, ispanų ir kt. kalbas.
 Sigitas Geda – pirmasis Lazdijų rajono garbės pilietis. Šis titulas jam suteiktas 2001 m. gegužės 28 d. Lazdijų rajono savivaldybės tarybos sprendimu Nr. 361.
Sigitas Geda mirė 2008 m. gruodžio 12 d.
Palaidotas Vilniuje, Antakalnio kapinėse.

Vytautas Juozas Stacevičius
Girininkas Vytautas Stacevičius gimė 1937 m. gruodžio 5 dieną Vergakiemio kaime, Varėnos rajone. 1956 m. baigė Vilniaus miškų technikumą ir įgijo miškininko kvalifikaciją. Baigęs technikumą, paskiriamas dirbti Varėnos miškų ūkio Rudnios girininkijos girininko pavaduotoju, o nuo 1958 m. – Veisiejų miškų ūkio Stalų girininkijos girininku. Nuo 1959 m. iki šiol dirba Kapčiamiesčio girininkijos girininku.
V. Stacevičius – gabus, mylintis miškininko darbą darbuotojas. Jam vadovaujant girininkijoje pasodinta 2670 ha naujų miškų, įveista 8 ha daigynų-medelynų, išugdyta 20 tūkst. ha jaunuolynų, nutiesta 8 km naujų kelių (miško), pastatyta 5 tiltai, įrengta 10 ha kultūrinių pievų, rekonstruota 64 ha medelynų, įrengta 5 poilsiavietės, 10 mašinų stovėjimo aikštelių. Apželdinti E. Pliaterytės ir Kapčiamiesčio karių kapai bei Kapčiamiesčio miestelio skveras.
1981 m. Kapčiamiesčio girininkijai buvo suteiktas geriausios Lietuvos girininkijos vardas. 1984 m. girininkui V. Stacevičiui suteiktas I klasės girininko vardas.
Darbštumu, pareigingumu V. Stacevičius pelnė autoritetą miškininkų ir rajono gyventojų tarpe. Daug metų buvo renkamas Kapčiamiesčio apylinkės deputatu, Kapčiamiesčio seniūnijos bendruomenės komiteto nariu. 1990–1995 m. buvo išrinktas Lazdijų rajono Tarybos deputatu. 2002 m. Lazdijų rajono Taryba V. Stacevičiui suteikė Lazdijų rajono garbės piliečio vardą.
V. Stacevičius buvo vienas pagrindinių iniciatorių įkuriant Kapčiamiesčio girininkijos etnografinį ansamblį, aktyviai dalyvaujantį rajono bei respublikiniuose folkloro renginiuose. Daug darbo ir pastangų V. Stacevičius įdėjo kuriant rajono sutrikusio intelekto žmonių globos bendriją „Viltis“. Buvo išrinktas šios bendrijos pirmininku. Rajone įsteigtas globos ir ugdymo centras „Židinys“. Apie bendrijos, o taip pat ir miškininkų rūpesčius, pasiekimus girininkas nuolat rašo rajoninėje bei respublikinėje spaudoje.
Vytautui Stacevičiui Lazdijų rajono garbės piliečio vardas suteiktas 2002-10-12 Lazdijų rajono savivaldybės tarybos sprendimu Nr. 686.

Vytautas Prajara
Metelių Kristaus Atsimainymo parapijos klebonas, bibliofilas, Vytautas Prajara gimė 1961 m. Vesalavos k., Marijampolės r. 1979 m. baigė Igliaukos vidurinę mokyklą. Tuo metu Igliaukoje klebonu buvo kunigas Alfonsas Svarinskas, kurio patarimai ir pavyzdys padėjo Vytautui apsispręsti būti kunigu.
1982 m. suspėjo įstoti į kunigų seminariją.
V.Prajara seminarijoje įsijungė į pogrindinę veiklą, „po apklotu“ daugino „Kroniką“, įvairias knygeles.
1987 m. Vytautas įšventintas į kunigus ir paskirtas Garliavos parapijos vikaru, o 1990 m. - Metelių parapijos klebonu. Klebono iniciatyva buvo sutvarkyti Metelių kultūros namai, senoji bažnyčios klebonija.
2000 m. už nuopelnus atnaujinant Kryžių koplyčią V. Prajarai suteiktas garbės kanauninko titulas.
2001 m. jis paskiriamas Vilkaviškio vyskupijos kapitulos kanauninku, o 2002 m. – Lazdijų dekanato dekanu.
Klebonas renka literatūrą religine tematika. Kitas jo pomėgis – muzika. Patinka klasikinė, liaudiška muzika. Kolekcionuoja senas knygas, išsaugodamas jas ateities kartoms. Dalį įdomesnių egzempliorių kolekcininkas laiko klebonijoje, kur joms įrengta ekspozicijų salė. Eksponuojama, ne tik knygos, periodika, bet ir įvairūs dokumentai, monetos, plakatai. Bibliofilas domisi Metelių krašto istorija, ieško įvairių šaltinių šia tema. Dar viena kolekcininko tema – religiniai paveikslėliai.
Vytautui Prajarai Lazdijų rajono garbės piliečio vardas suteiktas 2006-05-16 Lazdijų rajono savivaldybės tarybos sprendimu Nr.5TS-1203.
2022 m. balandžio 1 d. Alytaus ligoninėje, mirė kanauninkas Vytautas Prajara.

Juozas Vytautas Uzdila
Juozas Vytautas Uzdila gimė 1940 m. gruodžio 7 d. Šeštokuose. 1964 m .Vilniaus pedagoginiame institute baigė lietuvių kalbą ir literatūrą. 1963–1969 m. mokytojavo Lazdijų rajone (Šventežeryje, Seirijuose) ir Vilniuje. 1969–1970 m. dirbo Vilniaus miesto Švietimo skyriaus metodinio kabineto vedėju. 1977–2013 m. dėstė įvairiose Lietuvos aukštosiose mokyklose. 1982–1987 m. – Lietuvos edukologijos universiteto Etikos katedros vedėjas. Edukologas, habilituotas socialinių mokslų daktaras, nuo 1995 m. – profesorius. 2005–2006 m. – mokslo žurnalo „Socialinis ugdymas“ vyr. redaktorius, mokslinių žurnalų ,,Filosofija. Sociologija”, ,,Pedagogika”, ,,Santalka”, ,,Ugdymas. Kūno kultūra. Sportas” redakcinių kolegijų narys, mokslų daktaro ir habilituoto daktaro disertacijų gynimo tarybų narys, 6 apgintų edukologijos disertacijų mokslinis vadovas. Pagrindinės mokslinių tyrinėjimų kryptys: lietuvių literatūros didaktika, rengimo rašiniams metodika, etika, lietuvių filosofijos istorija, hodegetika, dorinio ugdymo istorija ir teorija, šeimotyra, šeimos pedagogika, lokalinė istorija ir kraštotyra. Paskelbė daugiau kaip 100 mokslinių straipsnių. Parašė knygas „Šimtas etikos mįslių“, „Menas kurti šeimą“, monografijas „Dorinis asmenybės ugdymas šeimoje“, „Lietuvių šeimotyra: kritinė familistinė XX a. panorama“, „Sunkūs ir viltingi metai“, „Šeštokai XX amžiuje: kraštas ir žmonės“, „Rokiškėnų Gandis“, „Šeštokai: mokykla ir Bažnyčia“.
Juozui Vytautui Uzdilai Lazdijų rajono garbės piliečio vardas suteiktas 2007-12-19 Lazdijų rajono savivaldybės tarybos sprendimu Nr.5TS-244.

Antanas Kudzys
Antanas Kudzys gimė 1925 m. gegužės 19 d. Seirijuose, Alytaus apskrityje.
1932–1937 m. mokėsi Seirijų pradinėje mokykloje, 1937–1943 m. – Alytaus gimnazijoje.
1943–1945 m. dirbo Seirijų pradinės mokyklos ir progimnazijos mokytoju. 1945–1950 m. studijavo Kauno valstybiniame universitete. 1950–1955 m. dirbo Kauno „Žemprojekte“ inžinieriumi, žaidė Kauno "Žalgirio" ir Lietuvos vyrų krepšinio rinktinėse. 1959 m. apgynė technikos mokslų daktaro disertaciją. 1960–1965 m. – Kauno politechnikos instituto Vilniaus filialo docentas, 1965–1992 m. šio filialo, vėliau – Vilniaus inžinerinio statybos instituto ir Vilniaus Gedimino technikos universiteto katedros vedėjas.
1967 m. Antanas Kudzys apgynė habilituoto daktaro disertaciją, jam suteiktas mokslinis profesoriaus vardas, 1974 m. ir 1982 m. jam įteiktos valstybinės mokslo ir technikos premijos. 1980 m. – Budapešto technikos universiteto garbės daktaras. 1992–1995 m. – valstybės konsultantas projektavimui ir statybai. Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys, Tarptautinės tiltų ir konstrukcijų asociacijos, Europos mechanikų draugijos, Tarptautinės statinių tyrimo ir standartų tarybos narys, keturių žodynų (tarp jų vieno penkiakalbio statybos terminų), šešių monografijų konstrukcijų mechanikos ir patikimumo tema, penkių vadovėlių aukštųjų mokyklų studentams, daugiau kaip 300 straipsnių ir pranešimų tarptautinėse konferencijose autorius.
Žmona Birutė Veličkaitė-Kudzienė – mokslų daktarė. Užaugino du sūnus – Vytautą ir Algirdą.
Mirė 2015 m. spalio 31d. Vilniuje.
Antanui Kudziui Lazdijų rajono garbės piliečio vardas suteiktas 2007-12-19 Lazdijų rajono savivaldybės tarybos sprendimu Nr.5TS-245.

 

Adolfas Ramanauskas-Vanagas
Adolfas Ramanauskas-Vanagas, Pietų Lietuvos partizanų srities vadas, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) Gynybos pajėgų vadas, gimė 1918 m. kovo 6 d. JAV. 1921 m. Ramanauskų šeima grįžo į Lietuvą. A. Ramanauskas 1936 m. baigė Lazdijų „Žiburio“ gimnaziją, vėliau – Panevėžio pedagoginį institutą (mokėsi Klaipėdos pedagoginiame institute, bet vokiečiams okupavus Klaipėdos kraštą, institutas persikėlė į Panevėžį) ir Kauno karo mokyklą. 1940–1942 m. dirbo Guronių ir Aukštakalnio mokyklose (Lazdijų vlsč.) mokytoju. 1941 m. Birželio sukilimo metu nuo birželio 23 d. iki liepos 7 d. buvo valstybės turtą Druskininkuose saugojančio būrio vadas. 1942–1945 m. dėstė Alytaus mokytojų seminarijoje. Prasidėjus antrajai sovietų okupacijai, 1945 m. balandžio mėn. apsisprendė ginklu kovoti už Lietuvos laisvę. Tų pačių metų birželio 2 d. priėmė partizano priesaiką ir prisaikdino 120 būrio kovotojų, pasirinko Vanago slapyvardį.
Apsisprendimą eiti ginklu ginti Tėvynę lėmė daugelis veiksnių – kiekvieną dieną matomos tautiečių kančios, jau veikiančių partizanų platinami atsišaukimai, pagaliau tėvų įskiepyta Tėvynės meilė ir troškimas gyventi nepriklausomoje valstybėje.
Ramanauskas-Vanagas iš pradžių vadovavo Nemunaičio apylinkės partizanų būriui. Būdamas gabus organizatorius, suvienijo Merkinės ir Alovės valsčiuje išsibarsčiusius partizanų būrius į 140 vyrų kuopą ir jai vadovavo. 1945 m. rudenį ji tapo Dzūkų grupės dalimi. Vėliau kuopa buvo performuota į batalioną, o A. Ramanauskas-Vanagas paskirtas jo vadu. 1945 m. A. Ramanauskas-Vanagas paskirtas Merkio rinktinės vadu. 1945 m. gruodį vadovavo Merkinės puolimui.
1945 m. spalio 7 d. Nedzingės bažnyčioje susituokė su Birute Mažeikaite, Dainavos apygardos partizane, slapyvardžiu „Vanda“. 1948 m. jiems gimė duktė Auksutė. 1946 m. balandžio 23 d. A. Ramanauskas-Vanagas paskirtas Dainavos apygardos vado pirmuoju pavaduotoju. 1947 m. rugsėjo 24–25 d. per surengtus slaptus rinkimus Dainavos apygardos vadų sąskrydyje išrinktas šios apygardos partizanų vadu. 1948 m. A. Ramanauskas-Vanagas išrinktas Pietų Lietuvos partizanų srities vadu. A. Ramanauskas-Vanagas dalyvavo 9 kautynėse, daliai jų pats vadovavo. 1946 m. balandžio 9 d. A. Ramanauskas-Vanagas už organizacinį darbą Pasipriešinimo sąjūdyje apdovanotas Uolumo juostele, už vadovavimą puolant Merkinę – Narsumo juostele. 1949 m. už narsumą ir nuopelnus Pasipriešinimo sąjūdžiui apdovanotas 2-ojo laipsnio Laisvės kovos kryžiumi su kardais. 1950 m. LLKS tarybos prezidiumas už drąsą, pasiaukojimą, sumanų vadovavimą ir organizacinio darbo nuopelnus A. Ramanauską-Vanagą apdovanojo 1-os ir 2-os rūšies 1-ojo laipsnio Laisvės kovos kryžiais su kardais.
Atlikęs ilgą ir pavojingą kelionę pėsčiomis iš Dzūkijos į Radviliškio rajoną, 1949 m. vasario 2–22 d. A. Ramanauskas-Vanagas dalyvavo Minaičių kaime įrengtame bunkeryje visos Lietuvos vyriausiųjų partizanų vadų suvažiavime, kurio metu buvo įkurtas Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdis (LLKS) ir sudaryta vyriausioji partizanų vadovybė – vienintelė teisėta valdžia sovietų okupuotoje Lietuvoje – bei priimta 1949 m. vasario 16-osios LLKS tarybos Deklaracija, kurios signataru tapo ir A. Ramanauskas-Vanagas. Suvažiavimas A. Ramanauską-Vanagą patvirtino Pietų Lietuvos srities partizanų vadu.
1949 m. rudenį A. Ramanauskas-Vanagas paskirtas LLKS gynybos pajėgų vadu ir LLKS prezidiumo pirmininko Jono Žemaičio-Vytauto pirmuoju pavaduotoju, jam suteiktas partizanų pulkininko leitenanto laipsnis.
1951 m. sunkiai susirgus LLKS tarybos prezidiumo pirmininkui J. Žemaičiui-Vytautui, A. Ramanauskas-Vanagas, kaip pirmasis jo pavaduotojas, ėjo LLKS tarybos prezidiumo pirmininko pareigas. 1953 m. okupantams suėmus Joną Žemaitį-Vytautą, A. Ramanauskas-Vanagas liko aukščiausias LLKS ir dėl nepriklausomybės kovojančios Lietuvos pareigūnas, net okupantų vadintas partizanų generolu.
Pasibaigus ginkluotai partizaninei laisvės kovai, nuo 1953 m. su šeima besislapstydamas A. Ramanauskas-Vanagas kaip LLKS ginkluotųjų pajėgų vadas rengė pažymėjimus, kuriuos tvirtino antspaudu bei parašu ir įteikdavo aktyviausiems partizanų rėmėjams. A. Ramanauskas-Vanagas tuo metu parašė trijų dalių atsiminimus „Partizanų gretose“. Jų rašymas tuo metu liudija apie nepalaužiamą A. Ramanausko-Vanago tikėjimą, kad ateityje Lietuva vis tiek bus laisva ir tikroji Laisvės kovų istorija bus reikalinga. Šiuos atsiminimus jis slėpė pas patikimus žmones įvairiose Pietų Lietuvos vietose, tikėdamasis, kad dalis jų vis tiek išliks.
Ramanausko-Vanago paieškai ir likvidavimui KGB skyrė ypač daug dėmesio. Iš kvalifikuočiausių KGB darbuotojų buvo sudaryta nuolatinė operatyvinė grupė. Vien 1956 m. užverbuota 30 agentų, vėl užmegztas ryšys su 20 agentų, prieš tai išbrauktų iš agentūrinių sąrašų. A. Ramanausko paieškoms vadovavo Rainių budelis, KGB 4-osios valdybos viršininkas Petras Raslanas ir tos pačios valdybos 2-ojo skyriaus viršininkas Nachmanas Dušanskis. 1956 m. spalio 12 d. A. Ramanauskas ir jo žmona Birutė Mažeikaitė buvo išduoti ir suimti Kaune bei iš karto išvežti į LSSR KGB kameras. Nuo pat pirmųjų tardymo valandų partizanų vadas buvo žiauriai kankinamas. Po kelių kankinimo valandų itin sunkios būklės A. Ramanauskas buvo nugabentas į kalėjimo ligoninę – saugumiečiai bijojo, kad tardomasis neišgyvens. Kalėjimo gydytojų pateiktame akte rašoma: „Į klausimus neatsakinėja, be sąmonės, periodiški veido, viso kūno galūnių raumenų traukuliai. Pulsas vos juntamas, minkštas, kraujospūdis 60/40. Ligonis visas kruvinas…“
Tokių barbariškų kankinimų, apie kuriuos liudija Lietuvos ypatingajame archyve saugomi dokumentai, nėra buvę nuo Europoje siautėjusios inkvizicijos laikų. A. Ramanauskas buvo kankinamas fiziškai ir morališkai beveik metus. 1957 m. rugsėjo 24–25 d. Vilniuje posėdžiavęs LSSR Aukščiausiasis Teismas jam skyrė mirties bausmę. Nuosprendis įvykdytas tų pačių metų lapkričio 29 d. Vilniuje. A. Ramanausko žmona B. Mažeikaitė nuteista 8 m. laisvės atėmimo.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę A. Ramanausko-Vanago nuopelnai buvo aukštai įvertinti. 1997 m. gruodžio 22 d. jam suteiktas Kario savanorio statusas. Lietuvos Respublikos Prezidento 1998 m. sausio 26 d. dekretu jam suteiktas dimisijos brigados generolo laipsnis. Taip pat buvo įteisinti Lietuvos partizanų aukščiausiosios vadovybės apdovanojimai – 2-ojo ir 1-ojo laipsnio Laisvės kovos kryžiai su kardais: Lietuvos Respublikos Prezidento 1998 m. kovo 6 d. dekretu A. Ramanauskui-Vanagui suteiktas Vyčio Kryžiaus 2-ojo laipsnio ordinas (Komandoro didysis kryžius), o 1999 m. vasario 1 d. dekretu – Vyčio Kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinas (Didysis kryžius).
Po išsamių ir ilgalaikių Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro darbuotojų tyrimų ir paieškų, 2018 m. birželio mėn. pavyko nustatyti A. Ramanausko-Vanago palaikų užkasimo vietą Viliaus Našlaičių kapinėse.
A. Ramanauskas-Vanagas savo atsiminimuose rašė: „Visi esame lygūs kovos broliai ir tarp mūsų nėra nei pono, nei tarno, nei buožės, nei berno, nes kovojame ne dėl dvaro ar aukštos ir pelningos vieos. Mes visi teturime vieną troškimą – iškovoti Lietuvai laisvę ir, jeigu Dievo bus leista, su visa tauta dalyvauti toje neįsivaizduojamo džiaugsmo šventėje, su visa tauta kurti tikrai laisvą, kultūringą, demokratijos principais pagrįstą nepriklausomos Lietuvos gyvenimą.“
Šiandien, įvertinus generolo A. Ramanausko-Vanago veiklą, galima vienareikšmiškai teigti, kad jis – Lietuvos laisvės kovotojas-idealistas, viena ryškiausių pokario ginkluotojo pasipriešinimo asmenybių.

Veronika Povilionienė
Veronika Janulevičiūtė Povilionienė gimė 1946 m. lapkričio 18 d. Lazdijų rajono Kapčiamiesčio seniūnijos Kareivonių kaime. 1964 m. baigė Kapčiamiesčio vidurinę mokyklą, 1976 metais – Vilniaus universiteto Istorijos ir filologijos fakultetą ir apgynė diplominį darbą apie Adutiškio krašto dainas. Nuo 1974 iki 1986 metų dirbo Liaudies muzikos teatro trupės dainininke. Paskui ilgą laiką buvo Liaudies buities muziejaus dainininkė, Kauno etnokultūros centro dainininkė. Nuo 1991-ųjų metų vadovauja dainos klubui „Blezdinga“. Veronika Povilionienė žinoma kaip lietuvių liaudies folkloro dainininkė, pagarsėjusi tradicinėmis liaudies dainomis ir moderniomis liaudies dainų aranžuotėmis.
Nuo 2002-ųjų dirbo Lietuvos liaudies kultūros centro Papročių ir apeigų skyriaus vyresniąja specialiste. Šiuo metu dirba Vilniaus mokytojų namų renginių vadybininke. Užrašinėjo dzūkų (gimtojo regiono) liaudies dainas, apeigas, papročius. Dainavo su folkloriniu ansambliu „Blezdinga“, džiazo saksofonininku Petru Vyšniausku. Filmavosi Lietuvos kino studijos muzikiniame filme „Vakar ir visados“ (1984 m., rež. Gytis Lukšas).
1987 m. jai suteiktas Nusipelniusios artistės vardas, 1993 m. įteikta J. Basanavičiaus premija už nuopelnus puoselėjant tautosakos paveldą. 1993 m. Veronika Povilionienė tapo Palangos festivalio laureate, 1994, 1995, 1996 m. - Nidos festivalio laureatė. 2002 m. jos nuopelnai įvertinti Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinu. 2008 m. įteikta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija “Už dainavimą Lietuvai ir pasauliui“.
Nuo 2008 m. – Lazdijų rajono garbės pilietė.
Su vyru diplomatu, Nepriklausomybės akto signataru. Vidmantas Povilioniu užaugino dukrą Rimą, sūnus Skomantą ir Tautvilą.
Veronikai Povilionienei Lazdijų rajono garbės piliečio vardas suteiktas 2008-05-21 Lazdijų rajono savivaldybės tarybos sprendimu Nr.5TS-410.


Sigitas Tamkevičius
Gimė 1938 m. lapkričio 7 d. Gudonių kaime (Lazdijų raj.) ūkininkų šeimoje. 1955 m. baigė Seirijų vidurinę mokyklą ir įstojo Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją, kurią baigė 1962 m. Tų pačių metų balandžio 18 d. vyskupo P. Maželio įšventintas kunigu. 1972 m. kovo 19 d. pradėjo leisti „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kroniką“, kurią redagavo 11 metų. 1975–1983 m. – Kybartų klebonas.
1983 m. suimtas ir, apkaltinus antitarybine propaganda, nuteistas dešimčiai metų laisvės atėmimo. Kalėjo Permės ir Mordovijos lageriuose. 1988 m. ištremtas į Sibirą, tačiau po pusmečio, prasidėjus „perestroikai“, paleistas į laisvę.
1989 m. Lietuvos Vyskupų Konferencijos paskirtas Kauno tarpdiecezinės kunigų seminarijos dvasios tėvu, 1990 m. – šios seminarijos rektoriumi.
1991 m. gegužės 19 d. konsekruotas vyskupu ir paskirtas Kauno arkivyskupijos augziliaru. 1996 m. gegužės 4 d. paskirtas Kauno arkivyskupu metropolitu. 1999–2002 m. Lietuvos Vyskupų Konferencijos pirmininkas. 2002 m. rugsėjo 20 d. išrinktas Lietuvos Vyskupų Konferencijos vicepirmininku trejų metų kadencijai. 2005-2014 m - Lietuvos Vyskupų Konferencijos pirmininkas.
Sigitui Tamkevičiui Lazdijų rajono garbės piliečio vardas suteiktas 2010-02-20 Lazdijų rajono savivaldybės tarybos sprendimu Nr.5TS-1108.

Danielius Sadauskas
Danielius Sadauskas gimė 1940 m. birželio 15 d. Petroškų kaime, Lazdijų rajone. Lietuvos nacionalinės filharmonijos solistas, kuriam suteikta aukščiausios kategorijos tarifikacija, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dėstytojas. Koncertavo ir garsino Lietuvą JAV, Australijoje, Rusijoje, Ukrainoje, Kaukaze, Vidurinėje Azijoje, Vietname, Suomijoje, Švedijoje, Estijoje, Latvijoje, Lenkijoje. Jo repertuare apie 1500 kūrinių, yra surengęs arba dalyvavęs per 10 000 koncertų, radijo įrašų, išleidęs apie 20 kompaktinių plokštelių. Labdaros fondo „Muzikinė auka“ steigėjas, Valdovų rūmų atstatymo draugijos „Pilis“ steigėjas, labdaros ir paramos fondo Dr. Vinco Kudirkos vardui įamžinti steigėjas. 1986 m. Danieliui Sadauskui suteiktas nusipelniusio Lietuvos artisto garbės vardas. Už senosios lietuvių giedamosios poezijos atgaivinimą ir savitą interpretaciją solistas tapo „Poezijos pavasario 1997“ laureatu.
2010 m. jam įteikti Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininko ir Lietuvos Ministro Pirmininko garbės raštai, Lietuvos kultūros ministerijos padėkos, Nacionalinių vertybių rinkimuose suteikta nominacija „Žmogus amžininkas", apdovanotas Lietuvos Respublikos Seimo medaliu, 2013 m apdovanotas I laipsnio medaliu „Už nuopelnus Vilniui ir Tautai“. 2014 m. D. Sadauskui suteiktas Lazdijų rajono garbės piliečio vardas.
2015 m. rugpjūčio 16 dieną eidamas septyniasdešimt šeštuosius metus dainininkas mirė.


Romas Sadauskas
Romas Sadauskas gimė 1938 m. lapkričio 21 d. Marijampolėje. 1966 m. baigė Vilniaus universitetą, 1982 m. – Prahos (Čekija) aukštąją ekologijos mokyklą. Dirbo Lietuvos radijuje ir televizijoje, „Literatūros ir meno“, „Mūsų gamtos“, „Kultūros barų“ redakcijose. 1964-1968 m. buvo žurnalo „Jaunimo gretos“ vyresnysis redaktorius, 1969-1973 m.–„Literatūra ir menas“ skyriaus vedėjas, 1974-1983 m.–žurnalo „Mūsų gamta“ skyriaus redaktorius, 1983-1987 m. – Lietuvos rašytojų sąjungos Klaipėdos skyriaus sekretorius. Nuo 1974 m. – Lietuvos rašytojų sąjungos narys.
Rašytojo Romo Sadausko kūryboje – Lazdijų krašto, kuriame prabėgo jo vaikystė, atspindžiai. Atskiromis knygomis yra išleistos jo apybraižų knygos „Kelionė iš Baltašiškės į Kučiūnus“, „Ten ir atgal“. Šios apybraižų knygos yra viena svarbiausių Romo Sadausko giesmių Lazdijų kraštui. Lazdijų kraštas ir jo žmonės atspindėti ir kitose R. Sadausko knygose „Gerumas“, „Laimingų žmonių gyvenimas“, „Būta nebūta“, „Gyventi“ bei pastarojo meto - „Gyvenimas prie vieškeluko“, o taip pat eilėraščiuose bei prozos knygoje „Raibas gyvenimėlis“, kurios didesnė pusė parašyta dzūkų tarme.
Svarbus Romo Sadausko indėlis į kultūrinį rajono gyvenimą. Rašytojas savo sodyboje Šlavantų seniūnijos Demeniškių kaime inicijuoja įvairius renginius, į kuriuos suvažiuoja žymūs Lietuvos menininkai, politikai, rajono kultūros bei meno žmonės. Tai „tarmių atlaidai“, tarptautinio poezijos festivalio „Poezijos pavasaris“ renginiai. Rašytojas rūpinasi savo kraštiečių literatų kūrybos palikimu. Jo rūpesčiu 2008 m. buvo perleista Albino Andrulionio, 1908 m. Demeniškių kaime gimusio rašytojo, pirmojo Lazdijų rajono bibliotekos direktoriaus apysaka "Baltaplunksnė".
Romui Sadauskui Lazdijų rajono garbės piliečio vardas suteiktas 2013-10-31 Lazdijų rajono savivaldybės tarybos sprendimu Nr.5TS-866.

Juozas Zdebskis
Juozas Zdebskis gimė 1929 m. gegužės 10 d. Marijampolės apskrityje, Krosnos valsčiuje, Naujienos kaime. 1941 m. baigė Krosnos pradžios mokyklą, 1948 m. – Kalvarijos gimnaziją, 1948 - 1953 m. mokėsi tarpdiecezinėje kunigų seminarijoje. Kunigystės kelią pradėjo 1952 m. rugsėjo 21 d. 1964 m. už mokinių katekizavimą Marijampolės r. prokuratūra patraukė kun. Juozą Zdebskį baudžiamojon atsakomybėn, Marijampolės r. liaudies teismas 1964 m. lapkričio 26 d. jį nuteisė 1 m. laisvės atėmimu. 1969 m. vasario mėn. už SSSR Ministrų Tarybos pirmininkui parašytą pareiškimą dėl padėties Kauno kunigų seminarijoje, trukdymo mokytis didesniam klierikų skaičiui, kunigų trūkumo jam vieniems metams buvo atimtas kunigo registracijos pažymėjimas, jis neteko teisės oficialiai dirbti kunigo darbą. Nuo 1971 m. lapkričio 11 d. iki 1972 m. rugpjūčio 25 d. jis dar kartą buvo nuteistas ir įkalintas už vaikų katekizavimą, gyventojų lankymą ir kitą pastoracinį darbą. Nuo 1973 m. vasaros kun. Juozas Zdebskis buvo paskirtas Lazdijų rajono Šlavantų parapijos klebonu, kur dirbo 12 metų. 1986 m. paskirtas Lazdijų rajono Rudaminos parapijos klebonu, kur darbavosi iki savo tragiškos žūties.
Kunigas Juozas Zdebskis ypač rūpinosi jaunuolių religiniu ir patriotiniu ugdymu, organizavo Eucharistijos bičiulių judėjimą, rengė Vasario 16-osios bei kitų nepriklausomos Lietuvos datų minėjimus. Jo pastangomis buvo suorganizuota pogrindinė kunigų seminarija jaunuoliams, kuriems sovietinė valdžia neleido mokytis veikiančioje oficialiai. Jis aktyviai prisidėjo prie pogrindžio leidinių „Lietuvos Katalikų bažnyčios kronika“, „Aušra“ , maldaknygių ir kitos religinės literatūros leidimo, platinimo, perdavimo į užsienį. Kartu su kunigais Alfonsu Svarinsku, Sigitu Tamkevičiumi, Jonu Kaunecku ir Vincentu Vėlavičiumi 1978 m. lapkričio 13 d. įkūrė viešai veikiantį Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetą. LGGRTC generalinės direktorės įsakymu 2007 m. kovo 3 d. kun. J. Zdebskiui suteiktas Laisvės kovų dalyvio teisinis statusas (po mirties). Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu 1998 m. rugpjūčio 21 d jis apdovanotas Vyčio Kryžiaus 2-ojo laipsnio ordinu.
Tragiškai žuvo 1986 m. vasario 5 d.
Palaidotas Rudaminos bažnyčios šventoriuje.
Juozui Zdebskiui Lazdijų rajono garbės piliečio vardas suteiktas 2014-01-31 Lazdijų rajono savivaldybės tarybos sprendimu Nr.5TS-996.


Eimutis Valentinas Sventickas
Eimutis Valentinas Sventickas gimė 1948 m. rugpjūčio 17 d. Delnicos kaime, Lazdijų rajone. 1951 m. rudenį su tėvais buvo ištremtas į Sibirą. 1957 m. grįžo į Lietuvą, mokėsi Šeštokų vidurinėje mokykloje. Baigęs Vilniaus universiteto Filologijos fakultetą, kuriame studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą, dirbo savaitraščio „Literatūra ir menas“ Literatūros kritikos skyriaus vedėju. Nuo 1979 m. iki 1986 metų vadovavo leidykloms „Vaga“ ir „Vyturys“. 1986 m. išrinktas Lietuvos rašytojų sąjungos valdybos sekretoriumi, o 1994 - 2002 metais – šios sąjungos pirmininku. Nuo 1991 m. dirba Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos vyr. redaktoriumi. Nuo 1996 m. yra Lietuvos autorinių teisių gynimo asociacijos prezidentas. Nuo 1978 m. – Lietuvos rašytojų sąjungos narys.
Pirmąją knygą – literatūros kritikos straipsnių rinkinį „Eilėraščio kelias“ išleidęs 1978 – aisiais, Eimutis Valentinas Sventickas per ilgus kūrybos metus parašė ir išleido daugiau kaip dvidešimt šiuolaikinės lietuvių literatūros kritikos, ese knygų, monografijų. Tarp jų – ir populiarioji rašytojo autobiografinė knyga „Guriniai“, kurioje atspindėtas gimtasis kraštas bei gyvenimo kelyje sutikti žmonės.
Literatūrinė Eimučio Valentino Sventicko veikla įvertinta literatūriniais ir valstybiniais apdovanojimais. Tarp jų - 1998 m. – Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino penktojo laipsnio ordinu, 2014 m. - vienu didžiausių valstybės apdovanojimų – Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija.
Valentinui Sventickui Lazdijų rajono garbės piliečio vardas suteiktas 2015-02-23 Lazdijų rajono savivaldybės tarybos sprendimu Nr.5TS-1486.


Juozas Megelinskas
Juozas Megelinskas gimė 1949 m. liepos 14 d. tremtyje – Rusijoje Krasnojarsko krašte, Tištivskij rajone, Malyje Arbaty kaime. Vedęs, kartu su žmona Stase užaugino tris sūnus. 1982 m. Vilniaus statybos technikume įgijo statybos inžinieriaus profesiją. 1982–1997 m. dirbo Lazdijų rajono kolūkyje „Spartuolis“. Nuo 1997 m. iki šiol J. Megelinskas yra UAB „Pietų Megrame“ generalinis direktorius. Šioje įmonėje yra pagaminama tūkstančiai kvadratinių metrų plastikinių bei aliuminių gaminių, kurie buvo sumontuoti įvairiose visuomeninės švietimo, kultūros, gydymo ir kitos paskirties įstaigose bei objektuose Lietuvoje ir užsienyje. Gyvenime ir darbe Juozas Megelinskas vadovaujasi pagrindiniu principu – nebijoti darbo, o svarbiausia – žmogus, kuris visuomet yra ne sąnaudos, o investicija. Generalinio direktoriaus nuomone, be žmogaus net sudėtingiausi įrengimai, brangiausios technologijos yra tik metalas. Todėl nuolat skatina darbuotojus motyvuotai dirbti, kuria saugią darbo aplinką bei moka orų darbo užmokestį.
Juozas Megelinskas ir UAB „Pietų Megrame“ yra apdovanoti Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos ministerijos, Alytaus apskrities viršininko administracijos, Lazdijų rajono savivaldybės mero padėkomis už aktyvią veiklą bei naujų darbo vietų kūrimą regione.
Juozas Megelinskas – Lietuvos Respublikos Lazdijų rajono pirmojo šaukimo tarybos (1990–1995 m.) narys. Nusipelnęs ir Lazdijų krašto kultūrai, yra ilgametis „Pasienio fiesta“, „Oninės prie Prelomciškės piliakalnio“, „Lazdijų ruduo“ ir kitų renginių, įvairių kūrybinių veiklų mecenatas bei rėmėjas. Aktyviai bendradarbiaudamas su rajono savivaldybės kultūros ir verslo įmonėmis, sukuria gražius bei reikalingus Lazdijams ir Lietuvai meno bei kultūros projektus. Ilgametė parama ir dėmesys kultūrai yra viena pagrindinių Juozo Megelinsko stiprybių. Jis taip pat yra nusipelnęs ne tik krašto kultūrai, bet ir Dzūkijos regiono verslui – kuria inovacijas, steigia naujas darbo vietas gyventojams, yra aktyvus parapijos veiklos dalyvis. Juozo Megelinsko gyvenimo ir darbo pavyzdys rodo, jog nuoširdžiai dirbant savo kasdienį darbą, galima tapti svarbiu piliečiu Lietuvos kultūrai ir krašto istorijai.
Juozui Megelinskui Lazdijų rajono garbės piliečio vardas suteiktas Lazdijų rajono savivaldybės tarybos 2022-05-26 sprendimu Nr. 5TS-1098.

Jonas Milius
Jonas Milius gimė 1957 m. birželio 24 d. Alytaus rajono Savilionių kaime. Baigęs Ryliškių vidurinę mokyklą, mokėsi Lietuvos veterinarijos akademijoje, kurią baigė 1980 metais.
Savo profesinę karjerą Jonas Milius pradėjo Raseinių rajono Viduklės apylinkės veterinarijos ligoninėje, kur greitai užsirekomendavo ne tik kaip gabus specialistas, bet ir kaip geras vadovas. Jo vadovaujama apylinkės veterinarijos ligoninė tapo viena geriausių šalyje, ne kartą laimėjo respublikinius apdovanojimus. 1985 metais sugrįžo į gimtąją Dzūkiją, vadovavo Lazdijų rajono, o vėliau – Alytaus apskrities valstybinėms veterinarijos tarnyboms, kur su jam būdingu veiklumu ir energija faktiškai iš naujo kūrė nepriklausomos Lietuvos regionines veterinarijos tarnybas.
2006 metais jam suteiktas biomedicinos mokslų daktaro laipsnis.
2008 metais Jonui Miliui, gabiam ir atsakingam vadovui, patikėtos Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto direktoriaus pareigos.
2010–2016 metais vadovavo Valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai.
2010–2016 metais buvo išrinktas Lietuvos sveikatos mokslų universiteto tarybos pirmininku.
Kasmet organizuojamuose geriausių valstybės tarnautojų rinkimuose, 2012 metais Jonas Milius išrinktas geriausiu valstybės tarnautoju. Pasaulio gyvūnų sveikatos organizacijos Tarptautinio epizootijų biuro ekspertas, vadovavo ne vienai svarbiai maisto saugos ir veterinarinės kontrolės sistemų analizės misijai Indijoje, Tadžikistane, Bulgarijoje, Kirgizijoje, Mongolijoje, Kazachstane ir kitose šalyse. Jonas Milius – vienas iš aštuonių Europos Komisijos dėl snukio ir nagų ligos kontrolės vykdomojo komiteto narių. Ši komisija veikia prie Jungtinių Tautų Maisto ir žemės ūkio organizacijos, ir tai pirmasis atvejis, kai į jos vykdomąjį komitetą buvo išrinktas Baltijos valstybių atstovas. Vilniaus Rotary klubo narys, 2009–2010 metais – šio klubo prezidentas.
Profesinę kvalifikaciją yra kėlęs Japonijos, Jungtinių Amerikos Valstijų, Prancūzijos, Vokietijos, Didžiosios Britanijos ir kitų šalių mokslo įstaigose, stažavęsis maisto saugos ir veterinarijos kontrolės institucijose. Kartu su bendraautoriais publikavo mokslinius straipsnius Lietuvos ir užsienio šalių periodiniuose leidiniuose, yra sveikos mitybos bei gyvūnų ligų prevencijos temomis knygų autorius.
Nuo 1985 metų gyvena Lazdijuose, yra aktyvus Lazdijų rajono bendruomenės narys, nuolat bendradarbiaujantis su Lazdijų rajono savivaldybės ir savivaldybės administracijos vadovais bei darbuotojais, teikiantis konsultacijas savo kompetencijos klausimais. Vedęs. Žmona Irena. Dukra Aistė ir sūnus Jonas dirba versle – vadovauja savo sukurtoms įmonėms.
Jonui Miliui Lazdijų rajono garbės piliečio vardas suteiktas Lazdijų rajono savivaldybės tarybos 2023-05-26 sprendimu Nr. 5TS-13.

Gintautas Kūlokas
Gintautas Kūlokas gimė 1961 m. spalio 16 d. Lazdijų rajono Būdviečio seniūnijos Vidzgailų kaime. Šeimoje augo 5 vaikai, kurie nuo mažens buvo mokomi padėti vieni kitiems – ne tik šeimoje, bet ir giminėje ar aplink gyvenantiems žmonėms. 1980 metais baigė Šeštokų vidurinę mokyklą. Po baigimo buvo pašauktas į karinę tarnybą, iš kurios sugrįžo 1982 metais. 1987 metais, pagal tuo metu galiojančius įstatymus, pradėjo užsiimti individualia veikla. Tai buvo galimybė pamažu įsisavinti verslo pradžiamokslį.
Iškart po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo, Lietuvai įtvirtinus verslo įmones bei jų veiklą įstatymais, Gintautas Kūlokas visa galva pasinėrė į verslą: 1992 metais įkūrė uždarąją akcinę bendrovę „Ridma“, prekiaujančią automobiliais, teikiančią jų transportavimo paslaugas, prekiaujančią naftos produktais. Įmonė sėkmingai veikia iki šiol. 2002 metais įkūrė įmonę „Fatalitas“, kurios pagrindinė veikla ilgus metus buvo muitais ir kitais mokesčiais neapmokestinamų prekių (duty free) prekyba Lietuvos Respublikos pasienio kontrolės postuose Kybartuose, Nidoje, Šalčininkuose, Raigarde bei Ramoniškiuose. Šiuo metu įmonė savo veiklą yra perkėlusi į užsienį, jai vadovauja Gintauto Kūloko sūnus Gytis.
Gimtajame Lazdijų krašte Gintautas Kūlokas yra plačiai žinomas ir gyventojų gerbiamas dėl savo labdaringos veiklos. Jis – 2016 metų Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos paskelbtos nominacijos „Metų kultūros mecenatas" laureatas. Šį vardą pelnė už tai, kad beveik pusę milijono eurų paaukojo gimtosios Rudaminos parapijos Švč. Trejybės bažnyčios remontui. 2021 m. lėšomis svariai prisidėjo prie Būdviečio bažnyčios remonto.
Gimtoji Gintauto Kūloko sodyba Vidzgailų kaime garsėjo tradiciniais kultūriniais renginiais. Jais verslininkas siekė padėti savo krašto žmonėms priartėti prie kultūros, mokė bendrystės ir naujų laisvalaikio praleidimo būdų. Dėl tos pačios priežasties Vidzgailų kaimo bendruomenei Gintautas Kūlokas įrengė bendruomenės namus, kuriuose organizuojamas laisvalaikis, atostogų ir įvairios edukacinės veiklos bei šventės šio ir aplinkinių kaimų vaikams. Asmeniškai ne kartą yra padėjęs į bėdą patekusiems, sunkiai gyvenantiems žmonėms. Gimtojoje sodyboje Vidzgailų kaime kolekcionuoja senovinius motociklus ir kitus daiktus, saugančius šio krašto praeitį. Nors kolekcija skirta anūkams ir proanūkiams, tačiau svetingos verslininko Gintauto Kūloko namų durys visuomet yra atvertos lankytojams – tereikia susitarti dėl apsilankymo laiko.
Vedęs. Su žmona Roma užaugino du sūnus – Gytį ir Aivarą. Gytis šiuo metu vadovauja šeimos verslui, Aivaras – gyvena ir dirba JAV. Gintautui Kūlokui Lazdijų rajono garbės piliečio vardas suteiktas Lazdijų rajono savivaldybės tarybos 2023-05-26 sprendimu Nr.5TS-12.

Petras Jurkevičius
Petras Jurkevičius gimė 1943 m. balandžio 12 d. Vilkaviškio rajone, Klėtkininkų kaime. 1950–1957 m. mokėsi Pajevonio vidurinėje mokykloje, iškart po mokyklos baigimo dirbo Pajevonio tarybiniame ūkyje. Mokėsi Kapsuko tarybiniame ūkyje-technikume, vėliau baigė Žemės ūkio akademiją, įgijo agronomo specialybę. Iki 1998 metų darbinę veiklą siejo su žemės ūkiu: dirbo agronomu, kolūkio pirmininku, pirmininko pavaduotoju. Nuo 1998 metų įsijungė į šeimos verslą, kur iki šiol dirba vadybininku. Rūpinasi įvairiais verslo reikalais, jaučiasi labai laimingas, kad dar yra reikalingas.
Su žmona Danute yra ilgamečiai renginių, įvairių kūrybinių veiklų rėmėjai bei puoselėtojai. Abu 35-erius metus šoka tautinių šokių kolektyve „Lazdija“, o vasarą dalyvaus jau 9-oje Lietuvos dainų šventėje. Dirbdami ranka rankon, nuolat remia ir finansiškai palaiko renginius, festivalius ir menines veiklas. Niekada neatsisakantys padėti Danutė ir Petras Jurkevičiai tapo vienu svarbiausiu kultūros ramsčiu įvairioms Lazdijų krašto bendruomenėms ir įstaigoms. Ilgametė parama ir dėmesys kultūrai yra viena pagrindinių Danutės ir Petro Jurkevičių stiprybių. Danutė ir Petras Jurkevičiai ne tik kultūros puoselėtojai, bet ir vienos didžiausių Lazdijų krašto įmonės kūrėjai. Lazdijuose, Seirijuose, Veisiejuose įkurtame šeimos versle dirba 105 darbuotojai. Nuolat augantis verslas remiasi inovacijomis ir pažangiomis technologijomis bei kuria išskirtinę vertę Lazdijų kraštui. Įmonės gaminiai reprezentuoja savivaldybę Lietuvoje ir užsienyje.
Už nuopelnus verslui bei kultūrai Danutė ir Petras Jurkevičiai yra apdovanoti ne vienu apdovanojimu.
Danutė ir Petras Jurkevičiai, nuolat dalyvaudami įvairiuose šokių konkursuose, šventėse ir festivaliuose, garsina Lazdijų kraštą Lietuvoje ir užsienyje. Čia kartu su kolektyvu yra pelnę ne vieną prizinę vietą.
Danutės ir Petro Jurkevičių gyvenimo ir darbo pavyzdys rodo, jog nuoširdžiai dirbant savo kasdienį darbą galima tapti svarbiais piliečiais Lietuvos kultūrai ir krašto istorijai.
Petrui Jurkevičiui Lazdijų rajono savivaldybės garbės piliečio vardas suteiktas Lazdijų rajono savivaldybės tarybos 2024-05-22 sprendimu Nr. 5TS-415.

Danutė Jurkevičienė
Danutė Jurkevičienė gimė 1946 m. birželio 6 d. Vilkaviškio rajone, Parausių kaime. 1958–1966 metais mokėsi Vilkaviškio S. Nėries vidurinėje mokykloje. Ją baigusi studijavo Vilniaus valstybiniame pedagoginiame institute, kuriame įgijo matematikos mokytojo specialybę ir buvo paskirta dirbti į Lazdijų rajoną. 1970–1997 metais dirbo matematikos ir fizikos mokytoja įvairiose Lazdijų ir Vilkaviškio rajonų mokyklose, ilgiausiai – 17 metų matematikos mokytoja Lazdijuose, dabartinėje Lazdijų Motiejaus Gustaičio gimnazijoje. Kartu su vyru Petru 1997 metais sukūrė verslą, kuriame sėkmingai dirba visa Jurkevičių šeima. Danutė Jurkevičienė – Egidijaus Jurkevičiaus įmonės direktorė. Įmonė žingsnelis po žingsnelio plėtėsi: įmonei priklausančios parduotuvės: Lazdijuose „Egada“, „Vaivora“, „Pjūtra“, automobilių dalių parduotuvė, Veisiejuose veikianti „Gausa“, Seirijuose „Tik čia“, yra aukštos darbo kultūros ir mėgstamos pirkėjų. Jose dirba 105 darbuotojai. Verslo pobūdis įvairus – prekyba, gamyba, aptarnavimo, paslaugų sfera, autoservisas.
Danutė ir Petras Jurkevičiai – ypač nusipelnę Lazdijų krašto kultūrai: ilgamečiai renginių, įvairių kūrybinių veiklų rėmėjai bei puoselėtojai. 35-erius metus šoka tautinių šokių kolektyve „Lazdija“, o vasarą dalyvaus jau 9-oje Lietuvos dainų šventėje. Nuo jaunystės puoselėdami kultūrą ir suprasdami jos prasmę, nuolat remia ir finansiškai palaiko renginius, festivalius ir menines veiklas. Niekada neatsisakantys padėti Danutė ir Petras Jurkevičiai tapo vienu svarbiausiu kultūros ramsčiu įvairioms Lazdijų krašto bendruomenėms ir įstaigoms.
Danutė Jurkevičienė tris kartus yra apdovanota Lazdijų rajono savivaldybės „Verslo sparnų“ apdovanojimu, Laisvės Angelo apdovanojimu už nuopelnus Lazdijų kraštui ir valstybei. Jai įteiktos net kelios Lietuvos Respublikos Seimo padėkos už verslo plėtrą. Moteris išrinkta Lazdijų rajono savivaldybės metų žmogumi bei apdovanota ženklu „Atrask save Lietuvoje“.
Danutei Jurkevičienei Lazdijų rajono savivaldybės garbės piliečio vardas suteiktas Lazdijų rajono savivaldybės tarybos 2024-05-22 sprendimu Nr. 5TS-416.

Slapukų naudojimas

Peržiūrėdami šią svetainę jūs sutinkate, kad bus naudoja slapukai, kurie būtini jos funkcionavimui.