Centre, prie Lazdijų bibliotekos

Bitė Vilimaitė-Šukienė (1943 m. vasario 16 d. – 2014 m. spalio 11 d.) – Lietuvos rašytoja. Lakoniško  kūrinio meistrė, sutelkusi didelį meninės informacijos kiekį labai mažoje estetinėje formoje. Gimė Lazdijuose, vaikystę ir paauglystę praleido Kaune, vėliau gyveno ir kūrė Vilniuje, paskutinius ketverius savo gyvenimo metus gyveno Lazdijų rajono savivaldybės Šlavantų seniūnijos Avižienių kaime.

Nuo 1971 m. Lietuvos rašytojų sąjungos narė. 2003 m. už rinkinį „Papartynų saulė“ gavo nacionalinę kultūros ir meno premiją.

Nepaisydama įprastų žanro kanonų Vilimaitė sukūrė savitą trumpos kondensuotos novelės modelį, kuriam liko ištikima. Tuometinė literatūros kritika ją pelnytai vadino „įdomiausia, žymiausia mūsų noveliste“. Vienas didžiausių Vilimaitės kūrybos privalumų - įsikūnyti į Kitą ir pasakoti Kito lūpomis, būti Kito kailyje ir Kito akimis matyti pasaulį. Nekalbama nei apie ypatingus stebuklus, nei apie stebukladarius. Didžiausia galia - kurti savo gyvenimą - suteikiama žmogui. Literatūros kritikai Vilimaitės tekstą lygina su keliu, kuriame juntama kiekviena duobutė, žvirgždo akmenėlis, šilta smėlio juosta, prasismelkusi žolė...

2021 metais šalia Lazdijų rajono savivaldybės Viešosios bibliotekos „nutūpė“ drugelis – atminimo lenta (autorius lazdijietis skulptorius Algis Kasparavičius), įamžinanti novelistės  Bitės Vilimaitės atminimą gimtajame mieste – Lazdijuose. Po rašytojos mirties atrasti sūnėno Dariaus Vilimo rankraščiai, Lazdijų bibliotekininkų iniciatyva  2021 m. išleisti atskira knyga „Rudens veidas. Juodos dienos. Pelkių drugiai”.